Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz) – lenkų ir lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas, visuomenės veikėjas gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusija), mirė 1855 m. A. Mickevičiaus epocha – tai Tado Kosciuškos sukilimas, Napoleono karai, Varšuvos kunigaikštystė ir Kongresinė karalystė, Lapkričio sukilimas ir Tautų pavasaris bei romantizmo srovė literatūroje bei mene. Poeto šeima - Mikalojaus Mickevičiaus (Mikołaj Mickiewicz) ir Barbara Majevska (Barbara Majewska) – smulkieji bajorai – šlėktos. A. Mickevičiaus tėvas save kildino iš lietuviškos Mickevičių-Rimvydų giminės ir jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis bei tvirtas Lenkijos ir Lietuvos unijos šalininkas.
1815 m. A. Mickevičius baigė dominikonų mokyklą Naugarduke.
1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete.
1817 m. kartu su studentais Tomu Zanu (Tomasz Zan), Jozefu Ježovskiu (Józef Jeżowski), Francišeku Malevskiu (Franciszek Malewski), Onufrijumi Petraškevičiumi (Onufry Pietraszkiewicz) ir kitais suorganizavo nelegalią anticarinę Filomatų draugiją.
1819 m. poetas mokytojavo Kauno apskrities mokykloje, dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju.
1823 m. rudenį už veiklą Filomatų draugijoje buvo kalintas Vilniuje, Bazilijonų vienuolyne, o kiek vėliau ištremtas iš Lietuvos.
1824–1829 m. gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, lankėsi Kryme. Tremtyje buvo parašė „Krymo sonetus“ (Sonety Krymskie, 1826) ir „Konradą Valenrodą “ (Konrad Wallenrod, 1828).
1829 m. pavyko išvykti iš Rusijos, kurį laiką gyveno Vokietijoje, Italijoje.
Nuo 1832 m. – A. Mickevičius įsikūrė Paryžiuje, čia parašė poemą „Ponas Tadas“ (1834), dalyvavo politinėje veikloje, 1833 m. tapo laikraščio „Pielgrzym Polski“ redaktoriumi.
1834 m. vedė Celiną Šimanovską (Celina Szymanowska), su kuria susilaukė 3 sūnų ir 3 dukterų.
1839 m. išvyko į Šveicariją, Lozanos akademijoje dėstė lotynų kalbą ir literatūrą.
1840-1844 m. grįžo į Paryžių, vadovavo „College de France“ įsteigtai slavų literatūros katedrai, dėstė lietuvių mitologijos ir Lietuvos istorijos kursus, slavų literatūrą.
1848 m. išvyko į Italiją, organizavo lenkų legioną kovai su Austrija.
1852 m. rudenį poetas gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje Paryžiuje.
1855 m. mirė A. Mickevičiaus žmona Celina. Kilus Krymo karui, poetas išvyko į Turkiją, kur buvo telkiami lenkų legionai kovai su carine Rusija, tačiau Konstantinopolyje A. Mickevičius susirgo ir staiga mirė.
A. Mickevičiaus palaikai parvežti į Paryžių ir palaidoti lenkų kapinėse Monmoransi. 1890 m. liepą A. Mickevičius buvo perlaidotas Vavelio katedros kriptoje, esančioje Krokuvoje.
Pasak šeimos legendos, akušerė, norėdama, kad vaikas užaugtų protingas, naujagimio Adomo virkštelę perpjovė padėjusi ant knygos. Vienur teigiama, kad tai buvo teismo proceso knyga, kitur – kad tai esą buvę Ignaco Krasickio (Ignac Krasicki) raštai.
Adomo Mickevičiaus šeima buvo kilminga ir turėjo savo herbą. Tai Parojus – vaizduojantis auksiniame fone esantį egzotišką galvos apdangalą.
Kadangi A. Mickevičiaus tėvas buvo teisininkas, šeimoje nuolat buvo girdimos kalbos apie teisės dalykus. Visa tai būsimajam poetui įstrigo pasąmonėn. Galbūt todėl jis vėliau mėgo sudarinėti statutus, nuostatus ir rašyti taisykles.
Jaunystėje A. Mickevičius buvo smulkaus sudėjimo, todėl mokyklos teatre dažnai vaidindavo moteris.
Būdamas vienuolikos pradėjo rašyti eilėračius, bet jo kūrybą turėję skaityti mokytojai ir artimieji turėjo daug vargo, nes dailyraščio menas A. Mickevičiui buvo neįkandamas. Jo rašysena taip ir liko visada sunkiai išskaitoma.
Dvylikos metų A. Mickevičius sukūrė odę, vaizdavusią 1810 m. kilusį Naugarduko gaisrą. Šis kūrinys buvo populiarus visame mieste ir buvo skaitomas renkant aukas nukentėjusiems.
Filomatų draugijos nariai per įvairias ceremonijas iškilmingai gerdavo pieną, mat buvo nepasiturintys ir negalėjo sau leisti mėgautis tauriaisias gėrimais.
Studijų metais A. Mickevičiaus mėgstamiausi rašytojai buvo: prancūzas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jecques Rousseau), vokiečiai Fridrichas Šileris (Friedrich Schiller), Johanas Gėtė (John Wolfgang von Goethe) bei Frydrichas Vilhelmas Šelingas (Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling), anglas Džordžas Baironas (George Gordon Byron).
Poetas nebuvo abejingas dailiajai lyčiai. Moterys buvo jo įkvėpėjos. Tačiau didžiausia meilė ir patys gražiausi kūriniai buvo skirti Marianai Vereščiakaitei, su kuria, laikui bėgant, keliai išsiskyrė.
Gyvendamas Kaune, A. Mickevičius mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. Jo draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais iškalė metus – „1823”. Šis akmuo tebėra išlikęs ir yra paskelbtas saugomu.
1818 m. debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“, kuriame buvo išspausdintas A. Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema“ (Zima miejska).
1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“. Kūrinys išspausdintas 1827 m.
1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (Romantyczność).
1822 m. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudaro ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui.
1823 m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „Gražina“ (Grażyna), „Vėlinių“ (Dziady) II ir IV dalys.
1826 m. išleisti „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie) ir poema „Faris“ (Farys).
1828 m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod).
1832 m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego).
1834 m. poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ (Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem).
